šėporiauti

ךėporiáuti, -iáuja, -iãvo intr. būti prievaizdu, tarnu: Ale vieną sykį išvažiav[o] tie šinkoriai in svečius, o jiedu liko namie šėporiaut Brt. Kad pasirašei šėporiaut, tai rytoj man an šito kalno pagaukie žuvų BsPIV128(Brt). ║ prk. landžioti: Žiūrau, kas čia šėporiáuja: viskas išknista, išvartyta Gž.